Dvidešimt metų gyvuojanti pensijų kaupimo sistema Lietuvoje patyrė daug permainų, tačiau šiuo metu svarstomi pasiūlymai gali būti jau paskutinė vinis į jos karstą. Dabartinė trijų pakopų pensijų sistema buvo sukurta pagal geriausią kitų šalių praktiką, kurios tikslas – užtikrinti didesnes žmonių pajamas išėjus į pensiją ateityje, kai šalyje mažės dirbančiųjų. Būtent dėl tikslo padėti žmonėms užsitikrinti didesnes pajamas senatvėje nepaisant jų nenoro galvoti apie senatvę, antra pakopa daugumoje išsivysčiusių valstybių yra privaloma. Lietuva tuo tarpu pasirinko kiek nuosaikesnį variantą, kai pradėti kaupti pensijai žmonės gali laisva valia, o pasitraukti iš sistemos, kaip išaiškino Konstitucinis teismas, galima tik dėl išskirtinių aplinkybių. Ne visiems patinka tokios griežtos dalyvavimo pensijų kaupimo sistemoje taisyklės, nors būtent jos ir užtikrina sistemos efektyvumą bei padeda pasiekti užsibrėžtus tikslus – perkelti dalį pajamų iš šiandienos į tolimą rytojų. Atsisakius ilgalaikės vizijos bei padarius pensijų sistemą laisvanorišką, pasekmes greitai pajusime.

Neliks automatinio įtraukimo ir žmonės patys turės apsispręsti dalyvauti pensijų kaupime bei sąmoningai imtis veiksmų sudaryti pensijų kaupimo sutartis. Visi esame susidūrę su sprendimų atidėliojimu, ypač kai sprendimą reikia priimti dėl tolimos ateities, todėl nesunku suprasti, kad tik maža visuomenės dalis dalyvauti pensijų kaupime pasirinks pakankamai jauname amžiuje, kad sukauptų bent minimalų priedą (pensijų anuitetą) prie valstybinės pensijos.

Bus suteikta galimybė („atidarytas langas“) pasitraukti iš pensijų kaupimo žmonėms, jau turintiems pensijų kaupimo sutartis, nepriklausomai nuo to, ar žmonės buvo įtraukti per automatinio įtraukimo sistemą, ar sudarė pensijų kaupimo sutartis savo sprendimu. Vieni pasitrauks dėl to, kad prarado pasitikėjimą valdžia dėl nuolatinio sistemos kaitaliojimo, kiti susivilios proga pasigerinti savo buitį pensijai kauptais pinigais, dar kiti pasitrauks per daug negalvodami, nes taip pasielgė pažįstamas ar kaimynas, o svarbiausia, kad tik mažai daliai dalyvių yra įkandama užduotis racionaliai įsivertinti ateities perspektyvas ir alternatyvas.

Numatyta teisė stabdyti įmokų mokėjimą neribotam laikui dar labiau sumažina tikimybę, kad ir pradėję pensijai kaupti žmonės sukaups bent minimalų priedą prie pensijos (pensijų anuitetą), nes pagundų stabdyti įmokų mokėjimą per gyvenimą bus daug, o motyvacija atnaujinti įmokų mokėjimą – labai neapibrėžta.

Tai kiekgi galima tikėtis sukaupti žadamoje lanksčioje pensijų kaupimo dalyvių pensijų kaupimo sistemoje? Kita vertus, jos „sistema“ jau negalima bus vadinti, nes lieka tik savanoriškas įrankis pensijai kaupti, o ar naudotis ir kaip naudotis tuo įrankiu spręsime kiekvienas pagal savo supratimą. Kadangi naujasis pensijų kaupimo pasiūlymas beveik niekuo nesiskirs nuo jau anksčiau esančių savanoriško taupymo instrumentų (gyvybės draudimo ir trečiosios pakopos pensijų fondų), nėra jokių priežasčių manyti, kad dalyvių skaičius galėtų būti didesnis nei tų žmonių, kurie ir iki šiol kaupė savanoriškai. Remiantis Lietuvos banko duomenimis, 2024 metų pabaigoje galiojo 166 tūkst. III pensijų pakopos dalyvių sutarčių bei 432 tūkst. investicinio gyvybės draudimo sutarčių. Iš šio skaičiaus dar reikėtų atimti gyventojus, kurie taupė vaikams ar kitiems trumpesnio laikotarpio poreikiams, taip pat turėjusius dvi ir daugiau sutarčių, tad taupančių pensijai liks apie 250-300 tūkstančių. Tai sudarytų tik apie penktadalį nuo 1,4 mln. dirbančiųjų! Žinoma, iki tokio lygio pensijų kaupimo dalyvių skaičius gal ir nesumažės per vieną naktį, bet ilgesniame laikotarpyje galėtų būti panašaus lygio, o galbūt ir dar mažesnis.

Kitas iš lankstumo kylantis klausimas yra – kokiai daliai pensijų kaupimo dalyvių užteks pasiryžimo ir motyvacijos taupyti pensijai visą darbingo gyvenimo laikotarpį, kai bus pagunda stabdyti įmokas neribotam laikui, atsiimti visą ar dalį sukauptos sumos? Lietuvos banko duomenimis, 2024 metais buvo nutraukta 6,3% galiojančių investicinio gyvybės draudimo sutarčių. Tai yra įprasta dalis žmonių, kurie dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių kasmet apsisprendžia nutraukti ilgalaikį taupymą. Sodros duomenimis, 2024 metais laikinai pensijų kaupimo įmokų mokėjimą buvo sustabdę 7,4% dalyvių, tad yra pagrindo manyti, kad žmonės elgsis panašiai kaip turintieji investicinio gyvybės draudimo sutartis. Tarkim žmonės daug atsakingiau dalyvautų pensijų kaupime ir tik 2% dalyvių per metus apsispręstų stabdyti įmokų mokėjimą, tai po 35-erių metų nesustabdžiusiųjų liktų vos pusė – 49%.

Taigi dėl siūlomų „lanksčių“ pasirinkimų, pensijų kaupimo sistemoje dalyvautų ir sistemos privalumais pasinaudotų kaupdami visą darbingo amžiaus laikotarpį tik iki 10% gyventojų.

Pensijų sistemos lankstumą ir jo pasekmes jau aptarėme. Dabar aptarkime, kokio rezultato galėtų tikėtis „lanksčios ir patrauklios“ pensijų kaupimo sistemos dalyviai, bent jau tie, kurie nepasinaudos lankstumo teikiamomis galimybėmis stabdyti įmokų mokėjimą ar nutraukti pensijų kaupimą.

Pirmiausia, yra planuojama atsisakyti valstybės subsidijos ir ją pakeisti gyventojų pajamų mokesčio lengvata. Tokiu atveju vidutines pajamas turinčiam pensijų kaupimo dalyviui pensijų kaupimo įmokos sumažėja trečdaliu (nuo 4,5% iki 3% nuo atlyginimo). Mažesnes pajamas turintiems pensijų kaupimo dalyviams (o Sodros duomenimis tokių dalyvių yra du trečdaliai) įmokos mažės dar ženkliau, pavyzdžiui, minimalų atlyginimą gaunantiems pensijų kaupimo įmokos mažės perpus – nuo beveik 6% iki 3%. Tai atitinkamai lems daug mažesnes sukauptas sumas. Svarbu paminėti, kad dėl taikytinos mokesčių lengvatos susigrąžinama įmokų dalis atgal į pensijų kaupimą nepatenka, todėl neprisideda prie kaupiamų lėšų senatvei.

Reikėtų įvertinti ir vieną iš numatomų lankstumo elementų – galimybę bet kada išsiimti 25% sukauptos sumos. Sprendžiant iš dabartinių pensijų kaupimo dalyvių nusiteikimo ir fakto, kurį patvirtino Sodros vyriausiasis aktuaras savo metinėje ataskaitoje, nėra nei vieno virš nustatytos maksimalios pensijų anuiteto įsigijimo ribos sukaupusio pensijų kaupimo dalyvio, kuris būtų įsigijęs pensijų anuitetą už visą pensijų fonde sukauptą turtą. Taigi galima daryti pagrįstą prielaidą, kad šia galimybe pasinaudos kone visi pensijų kaupimo dalyviai. Tokiu būdu efektyvi pensijų kaupimui skirta įmoka sumažėja 25% iki 2,25%.

Šalia visų kitų pakeitimų yra numatoma kitaip apibrėžti minimalią pensijų fonde sukaupto turto sumą, nuo kurios dalyvis privalėtų įsigyti pensijų anuitetą – minimalus pensijų anuitetas turėtų sudaryti 10% vidutinės senatvės pensijos. 2025 metų duomenimis, pensijų kaupimo dalyviai privalėtų įsigyti pensijų anuitetus, jeigu būtų sukaupę ne mažiau nei 14.860 eurų, o vėlesniais metais riba augs tokiu pačiu tempu kaip ir vidutinė senatvės pensija.

Nesunku suskaičiuoti, kiek metų žmogus turėtų kaupti pensijų fonduose, kad sukauptų pakankamą sumą bent minimaliam pensijų anuitetui įsigyti. Skaičiavimams naudojome prielaidą, kad darbo užmokestis, senatvės pensijos ir pensijų fonduose kaupiamo turto vertė auga tokiu pačiu tempu. Palyginkime rezultatus, suskaičiuotus trimis scenarijais:

1. Pensijų kaupimo įmokos yra 3% dalyvio darbo užmokesčio + valstybės dotacija 1,5% nuo užpraeitų metų šalies vidutinio atlyginimo.
2. Pensijų kaupimo įmokos yra 3% dalyvio darbo užmokesčio.
3. Pensijų kaupimo įmokos yra 3% dalyvio darbo užmokesčio ir dalyvis pasinaudoja galimybe atsiimti 25% sukauptos sumos (efektyvi pensijų kaupimo įmoka 2,25%).

Ar tikrai pensijų kaupimo sistema po planuojamų pakeitimų bus „patrauklesnė“, kai vidutines pajamas gaunančiam dalyviui iki minimalaus priedo prie senatvės pensijos reikės kaupti 23 metus? 1500 eurų atlyginimą uždirbantis dalyvis nesugebės senatvės pensijos amžiaus sukaupti priedo prie pensijos net turėdamas būtinąjį 35 metų stažą? Be pensijos priedo iš antros pakopos, labai tikėtina, kad ateityje didės mokesčiai tiek dirbantiesiems, tiek jų vaikams, nes užtikrinti bent kiek adekvačią pensiją vis tiek reikės.

Akivaizdu, kad atsisakius papildomos valstybės įmokos kaupiantiesiems ir sudarius galimybę išsiimti ketvirtį pensijų fonde sukaupto turto, kaupimo laikas iki minimalaus pensijų anuiteto išaugs daugiau kaip du kartus, ir šie pakeitimai labiausiai nuskriaus žmones, uždirbančius mažiau nei šalies vidutinį (2025 m. 2300 eurų prieš mokesčius) darbo užmokestį. Sodros duomenimis tokių pensijų kaupimo dalyvių yra 67%.

Dabar telieka šią informaciją susieti su pensijų kaupimo lankstumo efektais ir nesunku suvokti, kad pensijų kaupimas prarastų savo prasmę ir vietą Lietuvos pensijų sistemoje. Kitais žodžiais, planuojami pakeitimai sužlugdys pensijų kaupimo sistemą. Reformuota pensijų kaupimo sistema išliks prasminga ir reikalinga aukštesnes už vidutines pajamas uždirbantiems gyventojams dėl didelio Sodros senatvės pensijos regresyvumo, tačiau ši visuomenės dalis ir taip turi daugiau prieinamų alternatyvų šiai problemai spręsti.

Šią nuomonę apie planuojamą pensijų sistemos pertvarką išdėstė Lietuvos aktuarų draugija, įkurta 1996 metais ir vienijanti aktuarinį išsilavinimą turinčius profesionalus, išsilaikanti iš narių mokesčių ir neatstovaujanti jokioms komercinėms struktūroms. Aktuarai specializuojasi sudėtingų ilgo laikotarpio su demografija, finansais ir įvairiomis rizikomis susijusių problemų analizėje, modeliavime ir sprendimų paieškoje, ir visame pasaulyje aktuarai yra vertinami už savo profesionalumą, nešališkumą ir aukštus profesinius standartus. Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) (kurios narė Lietuva yra nuo 1991 metų) gaires kiekviena šalis turėtų reguliariai atlikti savo pensijų sistemų aktuarinį vertinimą.