Sako, kad daugiausia galima išmokti iš blogų pavaldinių ir blogų vadovų. Pastarųjų pamokos ne tik skausmingos, bet ir paliekančios karčias nuosėdas ir, dievaž, visiškai nenoriu tokių pamokų. Mieliau jau mokausi iš teigiamų, todėl visada skruzdės tabūnais nulekia nugara, kai mano puikiausiasis vadovas ima kalbėti apie savo karjeros planus (AAAAA!!!!!).
Yra tokių žmonių kaip jis – įgimtų lyderių, kuriais tiki, pasitiki, net jei ne visada pritari. Galima juos stebėti ir taip mokytis, klausti ir klausinėti, kas juos tokiais padaro ar padarė, tačiau dažniausia jų problema – jie nežino arba negali išdistiliuoti esmės iki maksimumo. Hmmm… Gal genų kombinacija tokia, įgimta charizma, pasąmonės žaismas?
Darbe turiu keletą asmenybių, kurias seku – beveik persekioju (che che žinau, šiek tiek kreivai skamba J). Žiūriu, kaip jie veda susirinkimus, klausausi, kaip formuluoja mintis ir bandau atpinti, kokių argumentų vedini jie priima sprendimus, klausiu jų nuomonės. Analizuoju, kaip jie reaguoja į stresą. Kaip sprendžia ginčytinas situacijas. Kaip deleguoja užduotis ir kaip rodo kelią per neapibrėžtumą.
Mokausi iš jų, bet vien stebėti man negana. Man reikia suformuluotų principų ir teorijos. Man reikia sistemiško paaiškinimo, racionalizacijos ir kažko išliekančio, kad galėčiau grįžti, kai suabejoju savimi ir kitais. Todėl ieškau geriausios knygos.
Tose paieškose aptikau jau anksčiau minėtą Jocko Willink ir Leif Babin knygą “Extreme Ownership”. Abu autoriai pasižymėję Irako kare ir ten išmoktas pamokas šiuo metu taiko verslo aplinkoje. Pati knyga (audio versija, mano atveju) iliustruota karinių operacijų pavyzdžiais, tiesa, kiek pertekliniais savo detalėmis. Kaip pacifistei iš principo, manęs nedomina nei ekipiruotė, nei karių asmeniniai pergyvenimai, tačiau atskleista virtuvė šokiruotinai primena apvalkiotą tiesą – gyvenime, panašiai kaip kare, o kiekvienas projektas (net jet asmeninis) – labai panašus į misiją, gal tik kulkos nezvimbia pro ausis, nekurtina sprogimai, o žaizdos dažniausiai būna ne fizinės. Vienareikšmiškai, autorių pamokos netgi labai į temą.
Pamaniau, pasidalinsiu su jumis savo užrašais apie lyderystę. Čia jau jums spręsti, kur galima juos pritaikyti – asmeninėje ar darbinėje aplinkoje. O gal visai niekur, jei tu žinai geriau.
Pirmas Principas
Kiekvienoje nesėkmėje nekaltink kitų. Pripažink savo klaidas ir planuok, kaip jas ištaisyti. Geras lyderis prisiima atsakomybę už rezultatą ir visada ieško priežasčių nesėkmėje – ką asmeniškai galėjau padaryti kitaip?
Antras Principas
Privalai rodyti pavyzdį, prisiimdamas atsakomybę. Nėra blogų komandų, yra tik blogi vadovai. Jei vadovas ieško kitų kaltės, tokiais pat principais vadovausis ir jo komanda. Ieškodami kitų kaltės jie sunkiai skinsis kelią pirmyn ir neras būdų išspręsti problemas.
Trečias Principas
Geras vadovas ne tik pasako, ką reikia daryti, bet ir paaiškina KODĖL. Tiesa, kievienas ne pirštu penimas ir privalo pasiklausti, jei kyla neaiškumų, bet ir vadovas turi nepamiršti “pasimatuoti temperatūrą”, kad vienų ar kitų priežasčių vedina komanda neklaidžiotų nesuprasdama esmės.
Ketvirtas Principas
Kontroliuok savo Ego. Niekas geriau nei jis nemoka užgožti sugebėjimo priimti gerą patarimą ar konstruktyvią kritiką. Neveltui sako, kad didžiausias priešas gali būti pats sau. Tas kitas gali žinoti geriau, būti labiau patyręs, būti teisus.
Penktas Principas
Paprastumas. Apskritai niekas nevyksta taip, kaip buvo suplanuota. Paprasčiausiai yra per daug kintamųjų. Štai todėl paprastumas ir yra labai svarbus. Jei planas paprastas kaip du x du, jis bus aiškus ne tik tau pačiam, bet ir tiems, nuo kurių priklauso tavo plano sėkmė. Taip žymiai paprasčiau planą modifikuoti ir tą daryti greitai.
Šeštas Principas
Prioritizuok ir vykdyk. Laikas ir resursai visada yra baigtiniai. Problemų ir trukdžių visada daugiau, nei gali susidoroti. Visi kaip susitarę vienu menu tampo už rankovės ir visiems reikia dėmesio. Ramiai įkvėpk ir nuspręsk, kas yra tas vienas dalykas, kurį pirmiausia turi padaryti ir daryk. Visa kita palauks – nors ir dangus tegul griūna.
Septintas Principas
Užsitarnauk pasitikėjimą. Tikiu, kad yra du tipai žmonių – pirmasis tiesiog pasitiki tavimi tol, kol to pasitikėjimo neapvili. Antrasis gi nepasitiki tol, kol to pasitikėjimo neužsitarnauji (aš prie tų antrųjų). Tenka paleisti situacijas ir leisti jas spręsti kitiems. Ir tie kiti dažnai tas problemas išsprendžia kur kas geriau, nei galėtum tu. Vienintelė taisyklė – jei jau atidavei sprendimą į kitų rankas, turi būti pasiruošusi priimti ir tas situacijas, kai tie kiti susimauna bei juos palaikyti.
Aštuntas Principas
Lyderystė iš viršaus į apačią. Jei tavo komanda nedaro to, ką tavo manymu turėtų daryti, pirmiausia privalai pažvelgti į save. Ar viską paaiškinai paprastai, aiškiai ir nuosekliai?
Devintas Principas
Lyderystė ir apačios į viršų. Neklausk vadovo, ką turėtum daryti, pasakyk jam, ką ketini daryti. Jei tavo vadovas nepriima sprendimo laiku, negauni reikiamo palaikymo, paklausk savęs, ar pateikei visą kritinę informaciją, kuri tam reikalinga?
Dešimtas Principas
Savidisciplina. Ji prasideda ryte nuskambėjus žadintuvui. Tai, ką darai jam nuskambėjus, užduoda toną visai tavo dienai. Net ir mažiausios nesėkmės akumuliuojasi į didesnes, nusėda pasąmonėje “aš negaliu”. Pasąmonė yra galingas aparatas, geriau jį naudoti savo naudai nei prieš save.
Va tokie 10 karinių priesakų. Prisitaikyk kas tinka, pamiršk, kas ne.
Alvyda Tamulevičienė, kainodaros vystymo vadovė, aktuarė, tiklaraščio geresneneivakar.com autorė